Nuo tiek, kiek save prisimenu, jaučiau, kad esu kaip ežiukas rūke. Be pilno identiteto. Nešiojau mamos vyro pavardę, nes ji buvo tokia suteikta. Tačiau man mažytei mergytei aplinka karts nuo karto pamygdavo - “tu benkartas”. Jei atvirai, nei nesupratau, ką tai reiškia. Ir man paaiškino… Palikta. Brokuota. Netinkama. Prastesnė.

Dar mokyklos laikais stengiausi būti pripažinta - ėjau kaip tankas. Renginiai, konkursai, būreliai. Manęs visur buvo pilna,  tačiau nuo kūdikystės besivelkanti identiteto krizė man nuolat badė - Tu nepakankama. Tu nepilna.

Aš taip stengiausi įtikti aplinkiniams, jog pradėjau save trinti iš gyvenimo. Kitų nuomonė buvo tikresnė. Kitų vertybės aukštesnės. Kiti vertesni… nes aš nematoma, aš tik pusė kažko. Prisidėjau prie kitų mane neigiančių, galvojau, kad taip turi būti. Net ir bioenergetikė, pas kurią kreipiausi jau būdama suaugusi, man tarė: “Tu kaip ežiukas, pasimetus ir sutrikus”.
 

Bet žinote, ką? Esu dėkinga už šią patirtį, nes tik jos dėka, per brand’o strategijos sesijas išgryninome mano širdies veiklą - aš esu komunikacijos identiteto ir aiškumo dalintoja. Tokiems pat žmonėms, tokiems pat verslams, kurie jaučiasi neigiami, kurie nedrįsta, kurie bijo aplinkos nepalaikymo.
Ir jei tai skaitai, išduosiu paslaptį… žinok - su Tavimi viskas gerai!